Jolanta Sungailienė, atorė www.angluabc.lt
Vieną rytą, kaip įprastai, Saulytė žaismingai ridinėjosi dangumi, žaidė su baltapūkiais debesėliais ir skleidė savo šilumą. Ją pamatęs Liūtukas nusišypsojo ir pasileido bėgioti pakrante, eiti lenktynių su Saulyte, bandė pavyti skrajojančius debesis. Dangaus Karalaitė šypsojosi ir leido Liūtukui kelis kartus pagauti savo spindulį. Ji švelniai glostė Liūtuko karčius, kuteno nosytę, švelniai kasė paausį ir žaismingai grybšteldavo už uodegos galiuko. Mielas žvėriukas džiaugėsi viskuo, kas jį supo. Maudėsi Saulės spinduliuose ir vargo nematė. Panoro tapti su Saulyte draugais ir visada ją matyti.
=>
Kartą bežaisdamas su beždžionėle Liūtukas netikėtai pasijuto pavargęs ir sušalęs. Apsidairė ir suprato, kad jo draugės Saulytės nėra, o dangų aptraukė sunkūs debesys. Liūtuko niekas nebedžiugino. Kaip nesimaivė beždžionėlė, niekas negalėjo pralinksminti Liūtuko. Jis nusiminė, nes nebematė savo skaisčiosios Saulytės. Pasaulis aptemo. Liūtukas pasijuto lyg aklas. Nežinojo kur eiti ir ką daryti, kad vėl pralinksmėtų ir jaustųsi laimingas. Jis ilgėjosi Dangaus Karalaitės glamonių. Dūsavo ir nepaliaudamas žiūrėjo į dangų, laukdamas draugės. Galiausiai debesys prasisklaidė ir Saulytė vėl nutvieskė dangų. Liūtukas nudžiugo, tačiau papriekaištavo draugei, kad buvo dingusi ir jis tematė sunkius debesis.
-Aš visada esu, – bandė raminti Liūtuką Saulytė. – Kartais mane užstoja sunkūs debesys, tačiau aš visada esu. Tereikia tai prisiminti ir širdyje taps šviesu.
Tai nenuramino Liūtuko. Jis norėjo matyti saulytę akimis. Liūtukas buvo labai jaunas ir mažai patyręs. Jis žinojo, ką reiškia matyti akimis, bet nežinojo, ką reiškia regėti širdimi.
Ėjo metai. Iš mažo pūkuoto kamuoliuko Liūtas tapo išvaizdžiu džiunglių galiūnu su ilgais žvilgančiais karčiais. Stebėdama kaip auga jos draugas, Saulytė pajuto, kad Liūtukas ją pamiršo. Jai buvo liūdna, kad gauruotas bičiulis nusisuko nuo jos. Kartais ji prašydavo Visagalio užleisti debesis, kad galėtų pasislėpti. Ji negalėjo pasirodyti pasauliui be šypsenos. Juolab negalėjo rodyti ašarų. Juk jos esmė – šypsotis ir šviesti. Tačiau kartais ji paprašydavo debesų išverkti jos ašaras ir tuomet džiunglių gyventojai stebėdavosi tokiomis gausiomis liūtimis. Tiesa jos buvo retos ir trumpos. Saulė netrukus ir vėl nutvieksdavo dangų. Džiunglių karalius beveik nebepakeldavo savo išdidžios galvos į dangų. Oriai laikėsi ir saugojo savo karūną, kad toji nenukristų. Tačiau didybė ir garbė tapo didžiausiu Liūto gyvenimo išbandymu. Kai buvo karūnuotas džiunglių valdovas pradėjo puikuotis savo valdžia. Nepraleisdavo progos parodyti, kas čia karalius ir tinkamai nesirūpino karalystės gyventojais. Dažnai užriaumodavo reikalaudamas jam paklusti. Garbė aptemdė akis. Besipuikuodamas savo padėtimi, nejučia žvėrių karalius tapo pažeidžiamu. Jis manė esąs galingiausias, kad jam viskas yra leidžiama. Į drebančius prieš jo galią jis žiūrėjo su panieka. Tik viena beždžionė, kuri su juo žaisdavo vaikystėje, nebijojo visų garbinamo karaliaus. Sūpuodamasi ant lijanų šakų, ji galėdavo timptelėti vaikystės žaidimų draugą už ūsų, sviesti į jį riešutą, ar net pasikėsinti į karūną. Į tai Liūtas nekreipė dėmesio ir žiūrėjo atlaidžiai. Kartą, matydamos kaip gentainė elgiasi su visų žvėrių karaliumi, kitos beždžionės įsidrąsino ir pradėjo iš jo šaipytis bei erzinti. Negailėjo jam negražių žodžių, vadino pasipūtėliu, tampė už karčių, maivėsi, apmėtydavo riešutų kevalais ir bananų žievėmis. Atsirado drąsuolių išdrįsusių timptelėti net už uodegos. Tai ne juokais įsiutindavo Liūtą. Beždžionėms tai kėlė smagumą. Jos klykaudamos straksėjo medžių šakomis ir nė kiek nebijojo pakliūti galiūnui į nasrus. Liūto jėga ir autoritetas menko. Jis negalėjo suprasti, kaip tokie nedideli sutvėrimai, kaip beždžionės, sugeba jį taip išerzinti ir suteikti šitiek nepasitenkinimo. Liūtas pradėjo svarstyti, kur dingo dienos, kai jis buvo laimingas ir kas pavogė Laimę? Taip galvodamas nugrimzdo į vaikystės laikus ir prisiminė, kaip būdamas mažas Liūtukas laimingas žaidė su Saulyte. Prisiminimai sukėlė šypseną. Liūtas niekaip nesuprato, kodėl nėra laimingas dabar ir nutarė pasikalbėti su Saulyte. Pakedenęs karčius ir pasmailinęs ūsus, Liūtas žengė iš tankių džiunglių Saulytės link. Tankioje lapijoje buvo vėsu, bet visi jautė nors ir neintensyvias Saulytės glamones. Liūtas tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Jis nepagalvojo, kad nusisuko nuo jį visada lydėjusių spindulių ir skambaus Saulytės juoko. Galiausiai priėjęs laukymę ir pakėlęs akis į dangų, žvėrių karalius pasisveikino su skaistaveide Dangaus Karalaite.
– Labas, Saulyte!
– Sveikas, Liūtuk.
– Ar gali man pasakyti, Saulyte, kur dingo Laimė, kurią jaučiau žaisdamas su Tavimi?
– Laimė visada buvo Tavo palydovė. Ji visada su Tavimi, Liūte.
– Tuomet kodėl nesijaučiu laimingas, Saulyte, kaip tuomet kai žaisdavau su Tavo spinduliais ir vaikiau debesis?
– Todėl, mielas Liūte, kad nusisukai nuo savo Laimės.
– Kaip tai gali būti? Prisipažįstu – nusisukau nuo Tavęs, bet ne nuo Laimės.
– Nusisukai nuo šaltinio, teikiančio Tau Laimę. Tapai karaliumi, pradėjai didžiuotis savo galia ir praradai sąlytį su savo Laime. Galvojai, kad laimingas būsi turėdamas Žvėrių Karaliaus titulą. Įsivaizdavai, kad kiekvienas Tau paklus, Liūte.
– Bet juk taip ir buvo, kol tos kvailos beždžionės neužvaikė manęs. Kaip jos drįsta iš manęs šaipytis?! Kodėl nejaučiau Tavęs, Saulyte, visus šiuos metus? Kur buvai dingusi?
– Žinai, kad Saulė yra viena, mielas Liūte. Ji niekur nedingsta. Net jei užplaukia debesys, jie tik laikinai užgožia Saulę. Aš visada esu. Tai Tu nusisukai nuo manęs, Liūtuk. Pamiršai, kas Tau teikia Laimę ir gyvybinę energiją.
– Kaip aš taip galėjau?! Saulyte, padėk man pasijusti laimingu.
– Mielai, mano drauge. Prisimink, kaip džiaugėmės akimirka, kaip juokaudavom ir žaidėm kartu. Eikš, išsimaudyk mano spinduliuose ir prisimink kaip jauteisi kažkada. Vėl pajausi Laimę.
– Laimė būti su Tavimi, būti Tavo globoje. Tu tokia švelni, visiems dalini savo šilumą.
– Laimė glūdi Tavyje, Liūtuk. Tu gali būti labai laimingas. Atsisuk į vidinę savo saulę. Ji gyvena Tavo širdyje. Aš tik ją atspindžiu. Būk vertas žvėrių valdovo vardo ir karūnos. Padėk mažulėliams savo patarimais. Tarnauk jiems savo išmintimi ir visi tarnaus Tau su dėkingumu. Nebegyvendami baimėje žvėrys gerbs ir šlovins Tave kaip išmintingą ir teisingą valdovą.
– Saulyte, aš supratau! Tu visada buvai, tik aš, atsukęs Tau nugarą, nebemačiau Tavęs ir pamiršau džiaugsmą, kurį su Tavimi patyriau. Daugiau niekada nenusisuksiu nuo Tavęs. Kas rytą Tave sveikinsiu, kas vakarą lydėsiu poilsio. Tu tokia kilni. Dalini savo šviesą ir šilumą ir niekada negalvoji, kad esi geresnė už kitus! Ačiū Tau, kad esi, Saulyte!
– Nėra už ką, mielas drauge. Visada prisimink, kad mano šviesa atsispindi kiekvienoje gyvoje būtybėje. Net turėdamas karūną nebūsi laimingas, jeigu nemokėsi duoti, dalintis, padėti kitam, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir tiesiog žaisti. Tik sėjant gėrio sėklas įmanomas nuostabus gyvenimas ir nuolatinis Laimės pojūtis.
– Ačiū, miela Saulyte. Taip gera maudytis Tavo spinduliuose ir matyti Tavo šypseną.
– Būk laimingas, Liūtuk. Kai rinksiesi sau palydovus, rinkis gėrį, dosnumą, meilę ir Laimė niekada nepaliks Tavęs. Pažadink savyje tą mažą Liūtuką, kuris nuoširdžiai ir atvirai bendrauja su pasauliu.
